Įsivaizduokime, buhalterės diena. Kasdien buhalterinės apskaitos programa skaičiuoja daugybę kiekių. Buhalterė neskaičiuoja skaitliukais, bet visur jos darbe reikalingas begalinis kruopštumas, begalinis tikslumas. Jeigu šis dingsta – tada nieko gero. Todėl buhalterė visą laiką labai stengiasi kuo daugiau parodyti, kuo geriau padaryti taip, kad ji būtų kuo tikslesnė. Atrodo, net menkas garselis jos kabinete išblaškys visą sistemą ir skaičiai kaip kortų namelis grius žemyn. O kaip gyvena menininkė? Ji vaikšto po pasaulį ir visoje aplinkoje ieško sau įkvėpimo bei medžiagos. Atrodo, tokie skirtingi atvejai – buhalterė ir menininkė. Tačiau iš tiesų šiuos žmones jungia keli panašumai.
Žmonių požiūris
Pirmas dalykas yra tas, kad tiek apie buhalterę, tiek apie kūrėją yra apsipynę labai daug stereotipų. Ir ne šiaip sau kokių mažučių, o tokių, kuriuos būtų dar ir labai sunku išrauti. Taigi, turime atvejį, kai visuomenė tiek apie vieną, tiek apie kitą žmogų galvoja nesąmones. Nes jie abu yra žmonių akyse tarsi kraštutinumai, o ypač tada, jeigu juos dar ir vieną greta kito pastatai. Tada atrodo, kad jie tikros priešingybės. Bet būtent tai ir reikia skirti – kas atrodo, o kas nėra. Galima buhalterę vaizduoti kaip ikoną tikslumo, skaičių, kruopštumo. Kadangi žmonės, kurie nedirba tokio darbo, nežino, kad jis yra tiek pat griežtas ir tikslus, kiek ir daugybė kitų darbų. Apie meno žmogų galima galvoti, kad jis arba ji yra tikra palaida bala. Juk menas skirtas pramogai, tai kaip gi ta pramoga dabar gali būti rimtu veidu kuriama. Juolab, tada kai ir meno produktas nebūna pats geriausiai pavykęs. Tada tai jau tikrai nieko gero – turbūt meno žmogus tik geria ir dainuoja, ir dėl to tokias nesuprantamas nesąmones sukuria. Tačiau meno žmogus, jeigu kuria gerai, tada jis dirba tai kaip darbą, ir ten reikia taip pat susikaupti kaip ir skaičiuojant.